KAS YRA TIKRA DRĄSA?
Drąsa yra tas gyvenimo ingredientas, kurio mums visada reikia.
Norim to ar ne, bet kad susirasti antrąją pusę, mums reikia drąsos. Kad pabaigti arba tęsti santykius mums irgi reikia drąsos.
Kad susirasti naują darbą, mums reikia drąsos. Kad išeiti iš seno ar likti nemėgstame darbe, mums irgi reikia drąsos.
Kad išsakytume savo nuomonę, mums reikia drąsos. Kad liktume ištikimi sau ir tam, kas atrodo teisybė, mums irgi reikia drąsos.
Siekiant savo tikslų ar svajonių, kuriant projektus – be jokių abejonių irgi reikia drąsos (dažnai labai daug).
Bet kas yra tikra drąsa?
Aš ilgą laiką buvau susikūręs klaidingą iliuziją apie drąsą ir galvojau, kad drąsus būsiu tik, kai nieko nebijosiu.
Atrodė, kad darysiu tai, ką noriu tik, kai tvirtai žinosiu, kad viską padarysiu tobulai ir nesuklysiu.
Tačiau tai nebuvo drąsa. Tiksliau priešingai, tai mano baimės kalbėjo, o aš jomis tikėjau, todėl neišnaudojau daug progų ir gyvenau nuobodžiai.
Ir tik gerokai vėliau, atsivertęs Osho knygą, supratau tai, kas yra tikra drąsa.
Drąsa – tai ėjimas iš žinomo į nežinomą nepaisant visų savo baimių.
Wow!
Pakartosiu dar kartą – drąsa, tai ėjimas iš žinomo į nežinomą nepaisant visų savo baimių.
Man tai buvo, kaip mini nušvitimas. Juk visur kur reikia drąsos yra kažkokia nežinomybė, kažkas naujo, kažkas ką reikės išmokti ir patirti. Ir kai išdrįstame žengti žingsnį į nežinomybę, tada prasideda tikrasis gyvenimo nuotykis, giliai viduje mums tai patinka, mūsų vidus pradeda dainuoti pergalės dainas ir jaučiamės tikrai gyvi.
Visa tai galime patirti, kai klausome savo širdies ir perlipę baimę darome, tai kas iš vidaus atrodo teisinga.
O širdis mėgsta nuotykius, todėl ji dažnai mus nukreipia į kažką, ko dar nepažįstame ir nesame perpratę.
Ir tada prasideda visas gyvenimo nuotykis, pradedame gyventi SAVO gyvenimą.
Jeigu gyvensime gyvenimą klausydami ne savo vidaus, o proto – jis bus saugus, tačiau labai neįdomus. Tada netgi dingsta pojūtis, kad esame gyvi ir prasideda nuobodi rutina.
Drąsa leidžia gyventi mums įdomų ir prasmingą gyvenimą, jos dėka pradedame jausti viduje virpuliukus, pradedame jausti savo širdies plakimą, jaučiamės gyvi ir norime to vis daugiau.
Gyvenimas yra ilgas, bet laikas bėga taip greitai… todėl aš norėčiau gyventi gyvenimą taip, kad paskutinę gyvenimo akimirką džiaugčiausi juo, kad prisiminęs savo gyvenimą, norėčiau jį nugyventi tokį patį vėl ir vėl.
Ir manau, kad iš tikro gyventume tokį gyvenimą, mums reikia drąsos. Gyvenkime drąsiai.
Iki malonaus,
Tadas Rakauskas
P.S. Žmonės jau registruojasi į Gegužės mėnesio 7 dienų stovyklą „Kaip baimę ir neryžtą paversti į drąsą, pasitikėjimą savimi ir aukštą savivertę?“. Dar gali prisijungti, plačiau apie stovyklą skaityk ir registruokis ČIA.
